Tėvystės perdegimas: kaip atpažinti?
Dr. Brigita Kreivinienė
Mūsų fizinės ir psichinės sveikatos gerovei svarbūs įvairūs veiksniai. Dažnai girdime posakį, kad gyvenimas susideda iš smulkmenų. Galima sakyti, kad šį posakį įmanoma pritaikyti ir tėvystės perdegimui. Pirmiausia, tėvystė apima labai daug rūpesčio, poreikių tenkinimo momentų, o šalia to – ir kitus vaidmenis, roles, kurias atlieka mama arba tėtis. Kuo daugiau turime pareigų, įsipareigojimų, tuo mažiau lieka laiko sau ir savo resursams atstatyti. Nors mokslinių tyrimų nėra, kad tėvai, auginantys vaikus su negalia dažniau išgyvena tėvystės perdegimą nei auginantys tipinės raidos vaikus. Tačiau nuo šių metų vykdytas projektas, skirtas tėvystės perdegimo prevencijai subūrė nemažą tėvų grupę, o matuojant tėvystės perdegimo lygį – jis buvo rizikos arba jau perdegimo zonoje.
Kas patiria tėvystės perdegimą?
Apie tėvystės perdegimo fenomeną Lietuvoje pradėta kalbėti visai neseniai. Tuo tarpu užsienio šalių tyrinėjimai rodo, kad tėvystės perdegimo atsiradimą lemia įvairūs faktoriai. Pirminiai plataus masto tyrinėjimai atskleidė, jog tėvystės perdegimas Lietuvoje yra toks pat dažnas reiškinys, kaip ir kitose valstybėse –Belgijoje ar Skandinavijos šalyse. O to priežastys glūdi panašiose situacijose – daug didesnę perdegimo riziką gali patirti tris ir daugiau vaikų auginančios šeimos, ypač turinčios panašaus amžiaus vaikus, šeimos, kuriose tėvai mažai dalijasi atsakomybėmis vaikų auginime ir auklėjime, šeimos, kuriose vaikai nelanko popamokinių užsiėmimų ar neturi kokios nors užklasinės veiklos ir pan.
Kas turi didesnę riziką perdegti?
Tėvystė yra sudėtinga ir įtempta veikla, kuri trunka 24 valandas per parą. Dažniau girdime apie ilgalaikį stiprų stresą, jaučiamą dėl vykdomos darbinės veiklos, kuris gali sukelti darbinį perdegimą. Tuo tarpu ilgalaikis didžiulis tėvų stresas gali sukelti tėvystės perdegimą (angl. parental burnout). Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje šis reiškinys pradėtas nagrinėti visai neseniai, tačiau pastebėtas jo svarbumas ir aktualumas. Tyrimai rodo, kad tėvystės perdegimas yra dažnas tiek vyrams, tiek ir moterims. Perdegimas asocijuojamas su menku socialiniu palaikymu, laisvalaikio bei laiko sau stoka, finansiniais sunkumais.
Tėvystės perdegimo dimensijos
Kaip ir darbinis perdegimas, tėvystės perdegimas apima tris dimensijas:
Pirmoji tėvystės perdegimo dimensija siejasi su jaučiamu didžiuliu išsekimu, susijusiu su tėvų vaidmeniu: tėvai jaučiasi pavargę, kai atsikelia ryte ir turi rūpintis savo vaikais; jie jaučiasi emociškai išsekę tėvų vaidmenyje, gali jausti net pasiekę savo prisirišimo prie vaikų ribą. Švedijos tyrimas atskleidė, jog jei vaikas serga chronine liga, kaip sudėtinis veiksnys tai gali pasunkinti tėvų psichologinę būklę ir padidinti nuovargį. Taip pat svarbu, kokia asmens savivertė. Pavyzdžiui, žema mamų savivertė nustatyta kaip papildomas rizikos faktorius perdegimui.
Antroji tėvystės perdegimo dimensija yra emocinis atsiribojimas nuo vaikų: išsekę tėvai vis mažiau įsitraukia į savo vaikų auklėjimą, deda minimalias pastangas savo vaikų labui, sąveika su vaikais apsiriboja funkciniais aspektais. Gali būti sunku ryte atsikelti, sukuriamos nesaugios namų sąlygos, užmiegama, kai vaikams reikia priežiūros, rutiniškai atliekami įvairūs veiksmai – atliekama tik tai, kas reikalinga.
Trečioji dimensija yra asmeninio efektyvumo ir malonumo praradimas atliekant tėvų vaidmenį: tėvams gali atrodyti, kad nebegali ramiai ir (arba) efektyviai spręsti problemų, jiems nebepatinka būti su vaikais. Svarbu tai, kad visi šie simptomai kelia psichologinius prieštaravimus tarp to, kokiais tėvais asmenys save įsivaizdavo ir to, kokie yra realybėje.
Ar tėvystės perdegimą galima „pamatuoti“?
Mūsų psichikos sveikata yra mūsų emocinė, psichologinė ir socialinė gerovė. Be jokios abejonės, kad jei mamos ir tėčio vaidmenyje kyla įtampos, visa tai veikia ir mūsų gerovę. Juk ji lemia tai, kaip mes mąstome, jaučiame ir veikiame, padeda susidoroti su stresu, kurti bendrystės ryšius ir daryti pasirinkimus. Vaikų auginimas bei auklėjimas daugeliui tėvų gali būti sudėtingas ir varginantis, todėl tėvystės perdegimo diagnostika svarbi tuo, jog gali paskatinti psichologų, visuomenės sveikatos specialistų, socialinių darbuotojų, mokytojų ir kt. iniciatyvas, kurios padėtų sumažinti tėvų išsekimą bei pervargimą ir paremtų asmenis, kenčiančius nuo tėvų perdegimo. Tėvystės perdegimo tyrinėjimai taip pat rodo, kad tokie papildomi faktoriai, kaip, pavyzdžiui, disfunkciniai vaiko ir tėvų santykiai, itin autoritetingi, turintys perfekcionizmo bruožų ir daugiau reikalaujantys iš vaikų tėvai, kuria įtampas.
Tėvystės perdegimas be pagalbos ir intervencijos gali turėti itin sudėtingas pasekmes. Pirmiausia, kaip ir perdegimas darbe, dažniau lemia įvairias priklausomybes, miego sutrikimus, dažnesnius tėvų tarpusavio barnius, abiejų tėvų susvetimėjimą. Jaučiamas tėvystės perdegimas gali stipriai paveikti ir vaikus, dažniau fiksuojami vaikų neigimo ir smurto reiškiniai. Tėvai, nesulaukiantys pagalbos dėl tėvystės perdegimo, nori išeiti iš situacijos, atsitraukti iš šeimos, mąsto apie savižudybę. Esminis klausimas – kada jau reikėtų kreiptis pagalbos? Vienas iš detalių bei validuotų instrumentų, kurie gali diagnozuoti tėvystės perdegimą, yra autorių M. Mikolajczak ir I. Roskam sukurtas tėvystės perdegimo klausimynas. Taigi, taip, tėvystės perdegimo lygmuo gali būti pamatuojamas. Šis klausimynas buvo naudojamas įvairiuose kultūriniuose kontekstuose, taip pat pildant tiek mamoms, tiek ir tėčiams. Nors dažnai galvojama, kad tik mamos linkusios į tėvystės perdegimą, tačiau tiek jos, tiek tėčiai su šiuo perdegimu susiduria panašiu dažnumu. Tėvystės perdegimo instrumentas leidžia įvertinti, kokio lygmens nuovargis ar perdegimo rizika, o gal jau ir perdegimas yra pasiektas. Tėvų perdegimo lygmuo apskaičiuojamas pagal balus, kai jis svyruoja nuo minimalaus 0 iki maksimalaus 138. Tuo tarpu, jeigu surenkami 53 balai, vertinama, kad tėvai patiria perdegimo riziką – t. y. tėvas arba mama kasdien patiria 9/23 arba net 40 % tėvystės perdegimo simptomų; arba tėvai patiria bent 11/23 arba 50 % simptomų kelis kartus per savaitę; arba tėvai patiria bent 23 simptomus kartą per mėnesį. Tai yra daug, todėl sakoma, jog esant šiai rizikai būtina pagalba, nes tėvų turimi resursai senka ir išgyvenami stresoriai juos išnaudoja. Tuo tarpu, jeigu surenkama 86 ar daugiau balų – galima diagnozuoti tėvystės perdegimą. Tai reiškia, jog tėvas / mama patiria 15/23 arba 66 % instrumente nurodytų simptomų per dieną; arba tėvai patiria bent 18/23 arba net 80 % instrumente nurodytų simptomų kelis kartus per savaitę; arba vienas iš tėvų patiria visus 23 simptomus per savaitę.
Šiuo atveju jau jaučiamas išsekimas, nuovargis, tėvystė tampa nebe džiaugsmo ir resursų šaltiniu, o jų eikvojimu ir išsekimo priežastimi. Resursai jau yra išnaudoti ir būtina pagalba.
Tėveliai, auginantys vaikus su negalia ir norintys pasimatuoti savo tėvystės perdegimo lygmenį gali užpildyti šį klausimyną internete: https://apklausa.lt/f/tevystes-perdegimo-tyrimas-am8xdf7/answers/new.fullpage
Straipsnis atspindi tik VšĮ „Švietimo, sveikatos ir socialinių inovacijų centras“ nuomonę. Projektas finansuojamas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.
Straipsnis remiasi moksliniais šaltiniais:
Valasavičienė, D., Razbadauskas, A. & Skarbaliene, A. (2021). Slaugytojo profesijos tėvų perdegimo
raiška COVID-19 pandemijos laikotarpiu. Slauga. Mokslas ir praktika, 2: 1-6. 10.47458/Slauga. 2021.2.1.
Lindström C., Åman J. & Norberg, A. L. (2011), Parental burnout in relation to sociodemographic, psychosocial and personality factors as well as disease duration and glycaemic control in children with Type 1 diabetes mellitus. Acta Paediatrica, 100: 1011-1017. https://doi.org/10.1111/j.1651-
2227.2011.02198.x.
Mikolajczak M., & Roskam I. (2020). Parental burnout: Moving the focus from children to parents. New Directions for Child and Adolescent Development, 7–13. https://doi.org/10.1002/cad.20376.
Woolfson L. & Grant E. (2006), Authoritative parenting and parental stress in parents of pre-school
and older children with developmental disabilities. Child: Care, Health and Development, 32: 177–184. https://doi.org/10.1111/j.1365-2214.2006.00603.x.
Sorkkila M., Aunola K. Risk (2020). Factors for Parental Burnout among Finnish Parents: The Role of Socially Prescribed Perfectionism. Child Fam Stud 29, 648–659. https://doi.org/10.1007/s10826-019-01607-1.
Mikolajczak M., Brianda M.E., Avalosse H., Roskam I. (2018). Consequences of parental burnout: Its specific effect on child neglect and violence. Child Abuse & Neglect, 80, 134–145, ISSN 0145-2134, https://doi.org/10.1016/j.chiabu.2018.03.025.
Roskam I, & Mikolajczak M. (2018). A step forward in the measurement of parental burn-out: The Parental Burnout Assessment. Frontiers in Psychology.
